Puslapiai

penktadienis, vasario 01, 2013

Jaunas, bet pavėlavau


Ne per seniausiai užkandinės pardavėjas, kuriam turėjo būti tarp 45 - 50 metų, atsisukęs ir persisvėręs per prekystalį man tarė "Ko norėtumėte, jaunuoli (young man)?". Nieko čia blogo, bet pajaučiau mažytį susierzinimą. Dažnai "jaunuolio" potekstė yra ta, kad tu kaip ir ne suaugęs. Kaip per anksti amžiuje paaukštintas berniukas. O man jau virš trisdešimt, po velnių. Aš maniau, kad žmonės pagaliau pradės tai pastebėti.

Tokios mintys sukosi galvoje, kol neišgirdau pardavėją sakant "Gal dar ko nors, panele (young lady)? Moteris šalia manęs buvo minimum 65-erių... Ir aš savo siaubui supratau, kad žmonės pradėjo tai sakyti dėl kitų priežasčių. Kai anksčiau tai sakydavo globėjišku tonu, tai pasirodo buvo ekstravagantiškas komplimentas.

antradienis, sausio 29, 2013

Ką daryti su pele?


Iki vėlumos užsisėdėjęs prie kompiuterio, išgirdau lyg ir pelės krebždenimą. Tad ramybės pradėjo neduoti klausimas - ką daryti su pele?

Pirmiausia tai - aš nenoriu pelės. Ne tai, kad pavydžiu jai gyvenamos vietos, aš visai nieko prieš jei gyvis įsitaisė kur po grindimis ar sienoje su tokia pusapvalia skyle, kokias tobulai įvaldęs buvo Jerry. Ir sakydamas Jerry, aš turiu galvoje animacinio filmo herojų, o ne kokį II-ojo pasaulinio karo vokiečių pilotą. Jų padarytos skylės namų sienose buvo kiek kitokios. Vieta čia ne prie ko. Ši pelė triukšmaus, tikriausiai griauždama mano elektros kabelius ir tuštinsis spintos lentynose.

Sakysite, pastatyk spąstukus? Bet tada aš turėsiu negyvą pelę spintoje, kurią aš nužudžiau. O ir gal dar blogiau - pusiau negyvą pelę, kurią aš turėsiu nužudyti. Vadinkite mane hipokritu, bet kol aš esu pilnai patenkintas jei dėl mano gerovės ir sotumo yra žudomi gyvūnai, dvejoju juos uždaužyti pats ir dar virtuvėje.

pirmadienis, sausio 28, 2013

Apie vyrų savęs puoselėjimo marketingą


Slinkau aš namo apsipirkęs skutimosi reikmenų ir mintys klaidžiojo apie visą tą vyrų grožio puoselėjimą ir jo įvaizdžio marketingą. Iš kur kilo ta idėja, kad vyrai turi save puoselėti? Juk neseniai mintis, jog vyrai turi puoštis, skambėjo kaip moteriška ar net kupina beprasmės tuštybės. Buvo net nepadoru išsiduoti kvepalų kvapu ar kokiu odekolonu po skutimosi. Kvapu, kuriuo tu pasirinkai. Kad skaniai ir švelniai kvepėtum. Kaip mergina.

Tarkim "Lynx" reklamų su kvepalais, kur jie supilstyti į mažus kišeninio dydžio buteliukus ar skardines. Idėja yra ta, kad jei raumeningame vakarėlyje sutiksite moterį, kuri ne iki alpulio bus sužavėta jūsų, be abejonės neatremiamos asmenybės ir pribloškiančios puikios išvaizdos, pasipuršk ir vargšė mergaitė nebesugebės savęs kontroliuoti.
Dabar taip... Ar visas šis vaizdas jūms netapo rohypnol'išku? Ar aš turių nešiotis kišenėje tokį pavojingą cheminį produktą, kurį neatsargiai pasipurškus, net koks gėjus arkivyskupas priglaus mane į savo klostes? Pššš... Pššš...

Palikit aprangos kodus ramybėje


Žvilgtelkite į šią nuotrauką. Jei aš norėčiau atrodyti puošniai kaip James Bond - vilkėčiau lygiai tą patį. Neturiu tokios aprangos spintoje, tad apeliuodamas į bendrai suprantamą puošnumo supratimą, tikriausiai nuomočiausi lygiai tokią pat aprangą. Nereikėtų jokių pastangų, jokio sunkaus pasirinkimo ir aš atrodyčiau neįprastai puošniai.
Kai visas tas pastangų reikalas labai nesąžingas moterims, nes jei jos nori atrodyti labai puošniai, turi rinktis sukneles, papuošalus ar kitokius priedus, jaudindamosios, kad kitos moterys nevilkėtų to paties. Kur mes vyrai tiksliai žinome, kad kiti vyrai vilkės lygiai taip pat ir nė trupučio nesijaudiname.

Bet kas mane neramina - tai išvaizdūs vyrai. Cool vyrai. Vyrai, kurie nori išreikšti save. Vyrai, kurie pradeda dėvėti, bet ką neįeinantį į šią nuotrauką.
Kvailiai! Ši apranga yra Dievo dovana vyrams. Ji nereikalauja jokios vaizduotės ir tu atrodai taip puošniai kaip įmanoma tau atrodyti. Kodėl to atsisakai? Ar galvoji, kad šis aprangos kodas yra tik kvailai daugumai, o tavo milžiniškai ir kunkuliuojančiai asmenybei netinka suvaržymai?

Išradimai kavinių staliukams


Jeigu būčiau išradėjas - pirmąsis įrenginys, kurį praktiškai pritaikyčiau - tai patalpinčiau diskretišką mygtuką ant kiekvieno stalo visose kavinėse. Mygtuką, kurį paspausčiau kada aš pasiruošęs užsisakyti.
Mano mygtukas nesukeltų jokio garso, bet pranešimas kaip nors užsiregistruotų pas padavėjus, gal išmaniuose telefonuose, gal pradėtų šviesti lemputė užkulisiuose ar kitoje vietoje iš kur išlenda padavėjai. (Taip, aš niekada nesu dirbęs kavinėje). Taigi jie žinotų kas reikalauja dėmesio ir kokia eilės tvarka žmonės prie stalų užsisakė.
Nagi, juk tai turėtų būti įmanoma - tokias technologijas turėjo net Downton Abbey.

Aišku, aš nesu toks naivus, kad manyčiau, kad šis išradimas mane išvaduotų nuo laukimo. Bet panaikintų tą nelengvą jausmą, kad tas laukimas - neteisingas. Taip, tą įtarumo jausmą, kad tavo vieta eilėje dėl padavėjo dėmesio buvo pavogta kokio šūdžiaus su erzinančiu kudakavimu "Atsiprašau... atsiprašau... atsiprašau... gal galėčiau aš?... atsiprašau..."

SMS bėdos



Nuo kada ir kodėl telefoninis pokalbis tapo toks nepageidaujamas? Manau nuo tada kai atsirado žinutės, bet - kodėl? Aš nieko prieš SMS, naudojuosi jomis - tai puikus būdas perduoti informaciją į kurią jums nereikalingas atsakymas. Tuo labiau - iškart keliems žmonėms. SMS kartais padeda ir daugiau sužinoti. Tokios, kaip "Mes antrame baro aukšte", nes iki SMS aš nežinojau, kad baras turi antrą aukštą ir akimis neradęs draugų - išeidavau.

O labiau komplikuotam bendravimui, ypač kada reikalinga diskusija, lengviausias būdas vis dar tebėra tiesioginis pokalbis. Bet mes, nors ir turime prietaisus, kurie kaip tik tam ir buvo sukurti, staiga tampame keistai drovūs juos naudoti pagal paskirtį. Populiariausias paaiškinimas - SMS greičiau ir patogiau, kas tikrai yra netiesa. Ypatingai tiems, kurie fiziškai negali išsiųsti "saus.18", o turi suspaudyti "Sausio 18 d.". Taip - su pirma didžiąja.

Va, toks eilėraštukas apie tautą